Lietus… Ne ant manęs. O iš manęs. Dar lašas…
Paskutinis…
Pranykęs begalinėje tamsoj šviesios dienos.
Juk to… Juk to negali būti, -
Pasakė aidas. Manęs čia nebėra.
Pranykęs begalinėje šviesoj tamsios nakties.
Dar lašas… O toliau nėra.
Tas skrydis žemėn, tas beprotiškas kritimas,
Tas išnykimas
Begalinėje tamsoj. Ir begalinėje šviesoj.
Beprotiškas likimas.
Aš kitas. Gal ta gyvybės apraiška
Paskutinioji… Ji nieko nepakeis.
Bet nebeliks jau. Nieko.
Ir begalinėje tamsoj neliks šviesos.
O tas beprotiškas kritimas!..
Beprotiškas likimas.
Patylėk.
Juk net ir tu žinai -
Bepročiai miršta savo liepsnose.
Ir net akims -
Net toms, kur saulės neregėjo -
To vieno vėjo buvo… maža.
2005 10 11
Labai gražu…
Ir tikra tiesa - “Bepročiai miršta savo liepsnose”. Kažkodėl man tokios temos patinka, patinka kai jausmu tiek daug, kad imi nebejausti, tiksliau jauti vientisa banga, is kurios turbut ir gimsta eilerasciai. Grazu. Ir toliau taip.
O kada web menas bus?