Tiltai

Vakar buvai nuostabiame dainuojamosios poezijos koncerte “Tiltai”. Jį organzavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Jaunimo grupė, ir jie akivaizdžiai nesitikėjo to, kas įvyko.

Renginys vyko Skalvijos kino centre, kuriame yra 104 vietos, berods. Bietų buvo parduota 200. Iš viso į salę pateko turbūt daugiau nei 300 žmonių. Susigrūdimas buvo baisus, kvėpuoti irgi nelabai buvo kuo, bet tai visai nesvarbu. Svarbu, kad renginys buvo ypatingas. Koncertavo grupė “Čia gimę”, pakeitusi susirgusį Saulių Bareikį, Alina Orlova, Jieva, Kretingos NSO ir Domas Razauskas.

“Čia Gimę” nepasirodė kažkaip ypatingai ar sukrečiančiai, gal todėl, kad aš apie juos nieko nežinojau anksčiau. Jų dainos buvo smagios ir dauguma - katalikiškos. Buvo ir sutartinių. Kaip apšildančioji grupė tai daugiau negu reikia, nuteikė linksmai.  O po jų sekė Alina Orlova. Ilgainius pasidariau jai gan skeptiškas, bet koncerto metu ji labai nustebino - dainavo puikiai, parinko turbūt nuostabiausias dainas. Ir per jos pasirodymą pabaigoje verkė turbūt pusė salės, gal daugiau, ir aš prie jų prisijungiau šiek tiek. Nes buvo nuostabiai gražu, kaip žmogus geba melodingai raudoti.  Po Orlovos vyko mini aukcionas {: Pardavinėjo senelių pieštus paveikslus ir močiotės megztas kojines, tai sulaukė gan nemažo žiūrovo dėmesio {: Tuomet kūrinius pradėjo groti Ieva Narkutė, pasauliui žinoma kaip Jieva. Kūriniai buvo ramūs, kaip ir jos visi, tuo ramumu ji išsiskyrė iš kitų atlikėjų. Nepamiršo sugroti Raudonų Vakarų, bet atliko ir kelias specialias dainas, tarp jų vieną atliko ir pirmąjį kartą. Po jos pasirodymo buvo šiokia tokia pertraukėlė, po kurios grojo Kretingos trijų bgnininkų grupė NSO ir Gedas. Susitiko jie pirmą kartą ir improvizavo. Užvedančiai begaliniškai {: Ir galiausiai - Razauskas. Jo dainos sulaukė turbūt daugiausiai aplodismentų, nes niekas nedainavo taip energingai, įdomiai ir gyvai {:

All in all, koncertas buvo nuostabus ir labai laukiu kitų “Tiltų”, kurie po tokios sėkmės tikrai bus.

Ūkų Ūkai @ Skalvija

Režisierius Audrius Stonys
Žanras dokumentinis
Filmo kilmės šalis Lietuva, Prancūzija, Suomija
Filmo sukūrimo metai 2006
Filmo trukmė 30 min

Gavau pakveitimą į naują lietuvišką kino filmą. Lietuvišką! Vien dėl to reikia daugybės plojimų. O dabar kritika.

Filmas trumpas - tik 30 minučių. Tačiau sugeba atsibosti ir per jas. Rodomi tam tikri dokumentiniai vaizdai - iš lėto sportuojanti močiutė, kalinys, bėgikai maratone… Šie sportavimo vaizdai maišomi su gamta. Tačiau filmo veikėjai niekada nesutinka vienas kito, filme nėra jokio veiksmo (išskyrus močiutės atsikėlimą ryte ir sportavimą - santykinis veiksmas, visgi.). Vaizdai idėjiškai labai panašūs - atskleidžia norą gyventi, nepasiduoti. Tačiau apart idėjos vaizdų niekas nesieja, todėl žiūrėti nuobodu. Ir lyg to būtų negana, viskas nufilmuota lietuviškai - jei jau bėga, tai bėga tris minutes ir vaizdas tas tris minutes monotoniškas. Jei jau sportuoja kalėjimo kieme, tai ilgai bėgios ratais, kol žiūrovui visiškai atsibos. Ech…

Ir visgi, nors idėja graži, o kaip dokumentinis filmas jis yra visai neblogas, idėjos atskleidimas man asmeniškai nepatiko. Turbūt man vienam, nes visiems kitiems idėjos atskleidimas vaizdų nesiejimu, monotonija patiko. Galbūt aš nesuprantu nieko gyvenime, galbūt tik kine. Filmas visiškai nesužavėjo, ir kas svarbiausia - nebuvo jokio katarsio, kurį sugeba sukelti net trumpi ir ne tokių profesionalų filmai.

O juk būtent katarsis tokią stiprią idėją turinčiuose filmuose svarbiausia…

Albinosas @ Skalvija

„Albinosas“ („Nói albínói“)
Režisierius: Dagur Kári
Filmo kilmės šalis: Islandija, Vokietija, Didžioji Britanija, Danija
Filmo sukūrimo metai: 2003
Filmo trukmė 1h 33min.

Filmą žiūrėjau vakar. Filmo siužetas gana nuobodus ir paprastas, kaip ir pats filmas. Nojus gyvena Islandijos gūdūdose, velniškai nuobodų gyvenimą. Mokylos nelanko, vėliau jį iš jos išmeta. Tėvas nuolat girtas, gyvena su mieguista senele.

Visgi, būtent tame nuobodulyje ir yra filmo idėja. Žiūrėti nuobodu, tačiau taip reikia, turbūt. Nes veiksmas lyg ir griautų filmo idėją - norą pabėgti iš to pamiršto krašto, pakeisti kasdienybę. Ir ta nemaloni kasdienybė filmo pabaigoje pasikeičia - žūva Nojaus senelė, tėvas ir mylimoji.

Filmą pažiūrėjau, nes sėdėjau kino teatro salėje, vietomis jis buvo net šiek tiek įdomus, nes juokingas. Bet jei filmą rodytų per televizorių (o tikrai nerodytų - televizoriai nemėgsta neholivudo), tai nueičiau nesulaukęs galo. Ir antrąkart į kiną žiūrėt neičiau.