kultūringas dienoraštis
Didelių komentarų nereikia. Bet noras pasikeisti šiuo atveju jau yra didelis pasikeitimas. Kitą kartą, prie Aušros vartų, Pilies gatvėj… galvok kitaip ir tikėk, kad jie galvos kitaip.
Toks graffiti yra menas, o ne vandalizmas. Beveik kur beužrašytas.
Foje nariai nedalyvavo jų paskutinio koncerto, įvykusio prieš dešimt metų, minėjime gegužės 17 dieną Siemens arenoje. Jie visi susirinko Vingio parke, kur ir vyko paskutinis koncertas, ir ten patys sau padainavo. Man labai smagu, kad iš šio jų koncerto yra vaizdo įrašas.
Turiu pasakyti, kad labai jiems pritariu.
Vakar buvau naujo Jurgos albumo “Instrukcija” pristatyme. Nors nesu didelis Jurgos fanas, bet kai kurios “Aukso Pievos” dainos man visai patiko. Todėl ir ėjau tikėdamasis, kad “naujas ir visiškai kitoks albumas” bus savo skaniųjų dainų, tokių kaip “Laisvė”, tęsimas. Deja.
Albume išties yra mažai kas naujo. Bent 4 dainos paimtos iš senojo albumo, kitos publikuotos tarp albumų. O tai, kas nauja - sunki muzika, ir nors tai nėra visiškas popsas, bet kažkur link to - kažkur link ekspresyvaus ir sunkaus popso. Man atrodo, kad Jurga į šį albumą, nors ir ilgai brandintą(ji pasiteisino - kiti albumus gi 15 metų brandina. Šaunu.), daug kūrybos neįdėjo. Nes geriausiai skamba senosios dainos, kurios lyg tyčia sudėtos vienos popsiškiausių -tai žinantys nebus suinteresuoti pirkti naujojo albumo, nes daugiau gerų dainų yra “Aukso Pievoje”, o čia - lyg perleistas iš naujo albumas su abejotinomis priemaišomis. Ech, gal nereikia taip žiauriai, bet šiaip ar taip, klausytojai išeidami šnekėjosi - “jei ne senosios dainos, visai ne būtų ko klausyti”. O taip neturi būti, Jurga.
EDIT: Internete matau, kad “Instrukcijoje” senų dainų nėra. Vadinasi, tik pristatymas buvo neaiškus.
Žodžiu, tikrai nesužavėjo. Dar suteiksiu albumui šansą ir paklausysiu CD versiją. Bet tikrai nepirksiu. Siųsiuosi iš kokio blogiukų puslapio - tai daugmaž pozityvus įvertinimas, bet tikrai gerus albumus aš nusiperku. Šitas toks nėra.
Ai, ir tai buvo mano pirmasis apsilankymas Galaxy klube. Tikrai patiko. Nors bilietų kaina didelė, bet ir atmosfera puiki - šviesų ir vizualizacijų kokybė tiesiog įkvepianti, garsas, savaime suprantama, taip pat. Tik va su rūbine katastrofa - po koncerto didelėje rūbinėje bedirbo vienintelis surūgęs senukas, kelis šimtus lankytojų aptarnavęs turbūt kvailiausioje vietoje - pačioje rūbinės stalo pradžioje. Gavosi taip, kad aš, atėjęs į eilę vienas pirmųjų ir atsistojęs netoli savo striukės kabyklos, aptarnautas buvau tik po gerokai laiko. Žinoma, diedulė griežtai atsisakė bet kokios kitų pagalbos. Ot.
Pravda.lt atsinaujino, jei dar negirdėjai. Jau apie mėnesį, todėl anokia čia naujiena. Atnaujino ją Gauminos genijai, ir dievaži koks mielai širdžiai AJAX’as dabar ten, nekreipiant dėmesio į ne vieną sistemos klaidą visai ne vietoj.
Dabar sistema labai miela ir gyva - paprasta komentuoti ir svarbiausia - balsuoti. Viskas labai primena Digg sistemą, bet ji tokia prasta ir tuo geniali, kad nieko nepakeisi. Vertinti galima variantais “Pravda” ir “Nepravda”. Pirmasis duoda +1 tašką, antrasis -1. Vertinti galima ne tik straipsnius, kurie, beje, labai savotiški, subjektyvūs - žodžiu Pravdiški, tokie, kokių tikiesi iš jų - bet ir komentarus.
Mmm, ir vyksta daug visokių apklausų ir konkursų.
Kaip naujienų portalas gal ir prastas, nes nieko konkretaus iš jo nesužinosi. Bet ei, ne toks dar mano amžius, kad kasryt delfį skaityčiau - dedu pravdą ir bookmark’us ir skaitau kasdien {:
Dar šis bei tas apie ekologiją - atsinaujinusi pravda leidžia savo žurnalą (su visomis reklamomis) parsisiųsti tiesiai iš jų puslapio PDF formatu. Ir gerai. Aš už ekologiją, o brangaus ir gero popieriaus visai nereik tiek daug naudoti. Ir dar dažų, kad geroji spaustuvininkė vėžiu neužsikrėstų.
Sveikinimai ir linkėjimai pravdai!
P.S. Ar matei, kad mano asmeninis puslapis atsinaujino? Eik į sniegas.net ir paslankiok.
P.P.S. Ir dar blogui naują išvaizdą uždėjau. Tokia pusė bėdos, bet atsinaujinimo reikėjo jau kuris laikas.
Mokylai reikėjo parašyti rašinį tema “Niekur”, kurio neskaitėm, ta proga duodu jį paskaityti čia. Impresijas mielai skaitau, kritiką irgi, bet pakeisti mane bus sunkoka.
Hipnotizuojančiai ritmingai nuo įtvirtintos žvakės kapsėjo vaško lašai, krito ant senojo rašomojo stalo ir stingo. Baltas popieriaus lapas tylėdamas laukė, o kad jis būtų žinojęs, kiek jis dar turės taip gulėti! Ant sienos kabojo nuvytęs juodas žiedas, nepastebėtas nė vieno, kuris kadais buvo įžengęs į šitą kambarį. Atsisukau: mane persmelkė jo kraupi istorija. Žinojau - jis visada manęs laukė ir sulauks.
Klūpojau lyg garbindamas naktį, kuri elgesė kaip rafinuota dama, kasnakt dovanojanti mėnesieną, o ištikimiesiems dar numetanti žiedų. Ir šiąnakt aš žinojau: mane vėl kvies tie žiedai, su tokiu pat nerimu laukiau jų ir jau pradėjau drebėti.
Pašiurpusia oda stebėjau - juodas žiedas magiškai skleidėsi iš žvakės liepsnos. Mano rankos jau vėso, tik dešinį delną dar šildė ant jo kapsintys vaško lašai.
Keliauju į niekur, kur nieko, taip nieko nėra, kur pamiršta tai, kas nebuvo įvykę, kur mirę jau tie, kas dar gimę nebuvo, kur neparašyti laiškai pelenais tepavirtę.
P.S. WordPress.com pagaliau įdėjo K2 theme, kuri geresnė - buvusi ar ši?
Šiandien pabuvau ypatingoje ŠMC parodoje - turėjau progą pamatyti ne tik kauniečių darbus Vilniuje, bet ir vilniečių Kaune parodose pavadinimu “101,3 km - konkurencija ir bendradarbiavimas”.
Nors Vilniuje parodą apžiūrėjau ir kiek anksčiau, šiandien tam turėjau daugiau laiko ir gavau papildomos informacijos. Kauniečiai Vilniui pateikė gana įdomių kūrinių, ypač populiarus buvo Kęstučio Grigaliūno “Žaidimų stalas” - ilgas stalas, visas nukrautas antspaudukų. Ir popieriaus padėta. Jei nori, gali dėliotis juos kur nori ir kiek nori. Smagumai. Kiti darbai irgi neprasti - spalvingi portretai, įdomūs kompiuteriniai montažai ir ypatingas kūrinys tiesiog ŠMC sienoje. Giliai ir mistiškai.
Tuomet visi sulipom į autobusą (kainos, beje, juokingos - už 9Lt gauni 6Lt vertės lankstinuką, apsilankymą Vilniaus ir Kauno ekspozicijose ir kelionę į Kauną pirmyn ir atgal.) ir kelivaom. 
Kaune aplankėme pagrindinę ekspozicijos vietą - Kauno paveikslų galeriją. Ten eksponuoti vilniečių darbai man asmeniškai patiko labiau {: Bent balanso ten buvo daugiau, ir projektai labiau išbaigti atrodo (kodėl taip yra papasakosiu žemiau). Ten ir palubėje skraidantis dirižablis, ir įspūdingi foteliai, į kuriuos atsigulus virš tavęs įdomios projekcijos rodosi. Dar yra smulkintų pinigų krūvelė ir brūkšniniu kodu užrašytas Lietuvos himnas. O populiariausias čia buvo suprogramuotas žmogiukas - išėjus prieš žalsvą audeklą, tave atpažįsta kompiuterio kamera ir matai save animacinio veikėjo Simo kūne. Žavu begaliniškai, lyg koks infobalt {:
Po parodos turėjau progą sudalyvauti kavinės pokalbyje - tokie rengiami kartą į mėnesį, šįkart buvo diskutuojama apie šią parodą. Čia iš diskusjos ir atsiskleidė, kodėl Kaune ekspoziciją siekta padaryti įdomesnę - Kauno meninis gyvenimas merdi ir, siekiant gaivinti ten šiuolaikinį meną, buvo bandoma padaryti kuo daugiau impulso duosiančią ekspoziciją.
Apibendrinant - smagu matyti, kad lietuviai moka kurti tokį kokybišką šiuoalikinį meną. Taip ir toliau {;
Režisierius Audrius Stonys
Žanras dokumentinis
Filmo kilmės šalis Lietuva, Prancūzija, Suomija
Filmo sukūrimo metai 2006
Filmo trukmė 30 min
Gavau pakveitimą į naują lietuvišką kino filmą. Lietuvišką! Vien dėl to reikia daugybės plojimų. O dabar kritika.
Filmas trumpas - tik 30 minučių. Tačiau sugeba atsibosti ir per jas. Rodomi tam tikri dokumentiniai vaizdai - iš lėto sportuojanti močiutė, kalinys, bėgikai maratone… Šie sportavimo vaizdai maišomi su gamta. Tačiau filmo veikėjai niekada nesutinka vienas kito, filme nėra jokio veiksmo (išskyrus močiutės atsikėlimą ryte ir sportavimą - santykinis veiksmas, visgi.). Vaizdai idėjiškai labai panašūs - atskleidžia norą gyventi, nepasiduoti. Tačiau apart idėjos vaizdų niekas nesieja, todėl žiūrėti nuobodu. Ir lyg to būtų negana, viskas nufilmuota lietuviškai - jei jau bėga, tai bėga tris minutes ir vaizdas tas tris minutes monotoniškas. Jei jau sportuoja kalėjimo kieme, tai ilgai bėgios ratais, kol žiūrovui visiškai atsibos. Ech…
Ir visgi, nors idėja graži, o kaip dokumentinis filmas jis yra visai neblogas, idėjos atskleidimas man asmeniškai nepatiko. Turbūt man vienam, nes visiems kitiems idėjos atskleidimas vaizdų nesiejimu, monotonija patiko. Galbūt aš nesuprantu nieko gyvenime, galbūt tik kine. Filmas visiškai nesužavėjo, ir kas svarbiausia - nebuvo jokio katarsio, kurį sugeba sukelti net trumpi ir ne tokių profesionalų filmai.
O juk būtent katarsis tokią stiprią idėją turinčiuose filmuose svarbiausia…
Vakar atradęs tokį puslapį kaip Tabblo, pagaminau labai smagų pamokykmą, kaip išlankstyti laivelį iš Vilniaus troleibusų ar autobusų bilietėlių. Atsiprašau už lietuvybės trūkumą. Jei ko nesuprasit, komentuokit čia, gal padėsiu. Sėkmės {;
Man nebepatinka, kad rašau banaliom temom. Bet rašau, visvien.
Juk tu matei tą žvilgantį ir magišką paviršių, kuris atspindėjo iliuzijas, netikras, bet kerėjusias. Lyg stiklas, kuris atspindi saulę, lyg ežeras, kuris į save sumerkęs visą pasaulį, ir taip džiugesningai!
Dabar tas pasaulis, tas žvilgantis ežero veidrodis vėl blizgėjo, prieš mano akis raibuliavo, ramino, kaip kažkadais stebėti vaizdai prie jaukaus ežeriuko miško vidurį. Žuvys neplaukiojo, saulė danguje nejudėjo, vis vienodai tą saulę atspindėjo, tik raibuliavo, ramiai ramiai raibuliavo… O kai vėjas pavargo, lyg ankstyvo miego nuėjęs, ir paviršius sustingo, tada išryškėjau tame stikle aš pats. Ir lyg ne nuo amalgamiško stiklo, sugebėjau pažvelgti į savo akis.
O tuomet vėjas vėl pradėjo pūsti iš šiaurės. Pakėlęs nurimusius lapus, nunešdamas juos į lygų vandenį, sumaišydamas mano atvaizdą. Debesų šešėlis krito ant ežero, lig visiškos tamsos. Užmerkė akis.
Pradėjau naują fotografijų ciklą - kriauklės. Ir dar nerodydamas viso ciklo, parodysiu kelis kadrus, kurie sutverti būti wallpaperiais, tai tam juos galit ir naudoti {: (pateikti jas paveikliukais nelabai galėjau, žioplas wordpres’as nelabai leidžia visokį html formatavimą. Tik atkreipkit dėmesį, kad rezoliucija ne standartinė - pritaikyta didelę rezoliuciją naudojantiems. Tad jei naudojat standartinę 1024 x 768 galite paveiksliukus susimažint patys arba leisti tą padaryti Windowsams (pasirinkite stretch režimą).
Arba galite tiesiog aplankyti naujai sukurtą tabblo.
Recent Comments