veidrodžių anatomija

Turiu pripažinti, jau senokai mačiau filmą, kuris būtų elementariai nepatikęs. Dažniausiai prastas filmas kartu būna ir nuobodus, tiesiog nebaigi jo žiūrėti ir pasilieki be nuomonės. Žiūrint filmą kino teatre nelabai išeisi, o ir išeiti nėra kada, nes filmo pradžia gana smagi, o tik paskutinės dešimt minučių viską taip šlykščiai sumaišo, kad palieki suirzęs ir keiki Holivudą, “kokio bieso jiems būtinai reikia laimingos pabaigos?”.

Kad geriau suprastumėte, kas čia taip suerzino, trumpas scenarijus:

Smagiai pingvinų šeimynėlei gimsta pingvinukas, kuris vienintelis tarp tūkstančių nemoka dainuoti, nors kiekvienas pingvinas privalo tą mokėti. Jis nori šokti. Aišku niekas jo nemyli, atstumia, o jo didžioji meilė pingvinytė su juo nenori bendrauti. Tačiau jis, norėdamas įrodyti, kad yra kažko vertas, eina ieškoti, kas pavogė pingvinų žuvis. Keliauja su keliais ne savo rūšies pingvinais, ir kai suranda žmones, kelionę tęsia vienas, o draugai keliauja atgal namo.

Būtent šiuo momentu situacija yra tokia - jis žino, kad niekas ten jo nemyli, bet šoka į vandenį ir bando pasivyti plaukiantį laivą. Laivas nutolsta toli už horizonto, jis plaukia tolyn. Būtų visai prasminga pabaiga, bet ne. Štai kaip tęsia Holivudas:

Jį, perplaukus bent 20 000km išmeta kažkur Kalifornijoj ir pasiima į zoologijos sodą. Ten, po kelių mėnesiu, jis pradeda šokti. Visi amerikiečiai baisiai nustemba “ir kažkaip susivokia, kad jis savo šokiu nori pasakyti, kad žmonės vagia jų žuvis, todėl dėl trenkto pingvino sukviečia kongresą ir siunčia gelbėjimo armiją į Antarktidą”.  Na, ir aišku jis, būdamas jau gana senas, susieina su graužiausiaja Antarktidos pingvinaite.

Šlykštus ir erzinantis hepiendas. Fu.

Režisierius Audrius Stonys
Žanras dokumentinis
Filmo kilmės šalis Lietuva, Prancūzija, Suomija
Filmo sukūrimo metai 2006
Filmo trukmė 30 min

Gavau pakveitimą į naują lietuvišką kino filmą. Lietuvišką! Vien dėl to reikia daugybės plojimų. O dabar kritika.

Filmas trumpas - tik 30 minučių. Tačiau sugeba atsibosti ir per jas. Rodomi tam tikri dokumentiniai vaizdai - iš lėto sportuojanti močiutė, kalinys, bėgikai maratone… Šie sportavimo vaizdai maišomi su gamta. Tačiau filmo veikėjai niekada nesutinka vienas kito, filme nėra jokio veiksmo (išskyrus močiutės atsikėlimą ryte ir sportavimą - santykinis veiksmas, visgi.). Vaizdai idėjiškai labai panašūs - atskleidžia norą gyventi, nepasiduoti. Tačiau apart idėjos vaizdų niekas nesieja, todėl žiūrėti nuobodu. Ir lyg to būtų negana, viskas nufilmuota lietuviškai - jei jau bėga, tai bėga tris minutes ir vaizdas tas tris minutes monotoniškas. Jei jau sportuoja kalėjimo kieme, tai ilgai bėgios ratais, kol žiūrovui visiškai atsibos. Ech…

Ir visgi, nors idėja graži, o kaip dokumentinis filmas jis yra visai neblogas, idėjos atskleidimas man asmeniškai nepatiko. Turbūt man vienam, nes visiems kitiems idėjos atskleidimas vaizdų nesiejimu, monotonija patiko. Galbūt aš nesuprantu nieko gyvenime, galbūt tik kine. Filmas visiškai nesužavėjo, ir kas svarbiausia - nebuvo jokio katarsio, kurį sugeba sukelti net trumpi ir ne tokių profesionalų filmai.

O juk būtent katarsis tokią stiprią idėją turinčiuose filmuose svarbiausia…

„Albinosas“ („Nói albínói“)
Režisierius: Dagur Kári
Filmo kilmės šalis: Islandija, Vokietija, Didžioji Britanija, Danija
Filmo sukūrimo metai: 2003
Filmo trukmė 1h 33min.

Filmą žiūrėjau vakar. Filmo siužetas gana nuobodus ir paprastas, kaip ir pats filmas. Nojus gyvena Islandijos gūdūdose, velniškai nuobodų gyvenimą. Mokylos nelanko, vėliau jį iš jos išmeta. Tėvas nuolat girtas, gyvena su mieguista senele.

Visgi, būtent tame nuobodulyje ir yra filmo idėja. Žiūrėti nuobodu, tačiau taip reikia, turbūt. Nes veiksmas lyg ir griautų filmo idėją - norą pabėgti iš to pamiršto krašto, pakeisti kasdienybę. Ir ta nemaloni kasdienybė filmo pabaigoje pasikeičia - žūva Nojaus senelė, tėvas ir mylimoji.

Filmą pažiūrėjau, nes sėdėjau kino teatro salėje, vietomis jis buvo net šiek tiek įdomus, nes juokingas. Bet jei filmą rodytų per televizorių (o tikrai nerodytų - televizoriai nemėgsta neholivudo), tai nueičiau nesulaukęs galo. Ir antrąkart į kiną žiūrėt neičiau.