Turiu pripažinti, jau senokai mačiau filmą, kuris būtų elementariai nepatikęs. Dažniausiai prastas filmas kartu būna ir nuobodus, tiesiog nebaigi jo žiūrėti ir pasilieki be nuomonės. Žiūrint filmą kino teatre nelabai išeisi, o ir išeiti nėra kada, nes filmo pradžia gana smagi, o tik paskutinės dešimt minučių viską taip šlykščiai sumaišo, kad palieki suirzęs ir keiki Holivudą, “kokio bieso jiems būtinai reikia laimingos pabaigos?”.
Kad geriau suprastumėte, kas čia taip suerzino, trumpas scenarijus:
Smagiai pingvinų šeimynėlei gimsta pingvinukas, kuris vienintelis tarp tūkstančių nemoka dainuoti, nors kiekvienas pingvinas privalo tą mokėti. Jis nori šokti. Aišku niekas jo nemyli, atstumia, o jo didžioji meilė pingvinytė su juo nenori bendrauti. Tačiau jis, norėdamas įrodyti, kad yra kažko vertas, eina ieškoti, kas pavogė pingvinų žuvis. Keliauja su keliais ne savo rūšies pingvinais, ir kai suranda žmones, kelionę tęsia vienas, o draugai keliauja atgal namo.
Būtent šiuo momentu situacija yra tokia - jis žino, kad niekas ten jo nemyli, bet šoka į vandenį ir bando pasivyti plaukiantį laivą. Laivas nutolsta toli už horizonto, jis plaukia tolyn. Būtų visai prasminga pabaiga, bet ne. Štai kaip tęsia Holivudas:
Jį, perplaukus bent 20 000km išmeta kažkur Kalifornijoj ir pasiima į zoologijos sodą. Ten, po kelių mėnesiu, jis pradeda šokti. Visi amerikiečiai baisiai nustemba “ir kažkaip susivokia, kad jis savo šokiu nori pasakyti, kad žmonės vagia jų žuvis, todėl dėl trenkto pingvino sukviečia kongresą ir siunčia gelbėjimo armiją į Antarktidą”. Na, ir aišku jis, būdamas jau gana senas, susieina su graužiausiaja Antarktidos pingvinaite.
Šlykštus ir erzinantis hepiendas. Fu.
Recent Comments