Šį savaitgalį dalyvavau savo dėdės penkiasdešimtmetyje. Ta proga - pamąstymai apie tobulą lietuvišką balių.
Visų pirma, reikia apibrėžti, kas tai yra balius. Teoriškai, tai puošnus renginys paminėti tam tikrą įvykį ar metines. Realiai tai beveik atitiko šią idėją, bet atsirado ir savų, lietuviškų niuansų (o gal jie ne tik lietuviški, bet.). Visų pirma, į balių žmonės susirinko ne tiek minėti jubiliatą, kiek gerti. Daugiau nei pusė kalbų buvo apie gėrimą, susidarė įspūdis, kad visa veikla koncentruota į šitą tikslą - “prieš kalbą išlenkim taurelę”, “jau gali baigti kalbą, svečiai nori išgerti” ir t.t. Tai visai nemalonu. Negana to, visi susirinkę buvo tikri lietuviai - jie sau nieko nenori, o kitam kiša, kad ir kaip tas atsisakinėtų. Ypač su gėrimu, ypač su degtine. Įspūdis - kiekvienas siekia nugirdyti kitus. Na, ir lyg to dar nebūtų gana, kalbose alkoholis pateikiamas tik kaip geras daiktas - niekam nesvarbu jų padariniai, niekur neišgirsi žodžio girtas. Ypač į pabaigą.
O viso to prasmė? Juk teko nugirsti - “gerkim, kad po to dar ilgai prisimintume šitą puotą”. Absurdas dvigubai? Pirma, alkoholis neturi savybės sustiprinti atmintį. Antra, iš mano pozicijos - toks puots prisiminimas tikrai ne pats maloniausias. Galiausai čia išlenda ir mano principas negerti, nes gyvenimas ir taip puikus, užtektinai svaigina. Bet tarkim, tai neesmė. Jei žmonės nesugeba šokti, bendrauti ir juokauti nenusigėrę - jų problemos.
Bet balius dar netampa geras, jei nebūna gero maisto. Geras maistas šiuo atveju - kuo riebesnis, kuo brangesnis, kuo sunkiau virškinimas. Čia kaip ir su alkoholiu - visi siūlo visiems kuo daugiau, nes visi - labai svetingi. O man, mėgstančiam lengvesnį maistą ir semivegetarui, tai tikrai nesmagu, nes lengvesnio maisto arba bent ne mėsos ant stalo - mažuma. Dar, žinoma, pariebinta žuvis ir saldumynai. O kai visa šita sumaišo su nemažu kiekiu alkoholio…
Ir gal būt aš kiek perdedu. Kalbėjau ne tik apie šią puotą, bet beveik visos, kuriuose teko būti, koncentruotos į tokį standartą. Ir manau, kad kol lietuviai neišlpis iš tokio mąstymo, tol europoje būsime vadinami girtuoklių tauta.
Pabaigai - pamąstymai originalumo tema. Tegul atsiranda daugiau originalių žmonių, kurių tikslas - blaivus bendravimas ir meilė artimo skrandžiui. Tegul atsiranda daugiau balių, su subalansuotu meniu ir minimaliai alkoholio. Net nedidelis progresas - progresas…
Užrašas ant Tomo T. maikės, atsiprašau, marškinių (”Kalnapilio” logotipas):
“Aš prisimenu.”
“Buvo vasara, buvo gera.”
“Daugiau nieko neprisimenu”.
Gerai surašyta. O atsakymą į kodėl reikia gerti ir gausiai valgyti gali rasti pirmame sakinyje - raktinis žodis “penkiasdešimtmetis”. Aprašei elgesį kartos, kuri sovietmečiu mušdavosi eilėse dėl geresnio kąsnio, o alkoholis buvo vienintėli s pabėgimas nuo socrealizmo. Ta pati karta atsinešė savo tradicijas, kurios kylant Lietuvos ūkiui galima tik sustiprinti - daugiau degtinės, daugiau kiaulienos kepsnių, nes mes juk galime sau tai leisti. Kodėl? Nes penkiasdešimtmetis. Nes gyventi Lietuvoje ne taip jau paprasta.
Kažkas vadinas juos prarastąja karta.
Kostai: Tomas T., atrodo, nesikeičia {; Nesunku įsivaizduoti.
Antanai: Sutinku. Bet ne tik ši karta tokia. Juk ir naujieji lietuviai iš Rusijos perima tokių švenčių tradicijas, ne tik per penkiasdešimtmečius tokie “tobulumai” aptinkami. Ir mano nuomone, net ne prorusiškose-postrusiškose kartose alkoholio per šventes per daug.
O vadinti juos prarastaisiai turbūt kiek katogeriška, nesinori savo tėčio vadinti nepaslankaus, sustagarėjo ir vis dar sovietinio mąstymo žmogumi.
Taip, visi čia daug geria. Būsi architektas, surasi savo žmones ir su jais gersi tiek kiek manysi tinkama. Gersi vyną raudoną užsikąsdamas krevetėmis ir parmezanu.
Arba ne. Palik man naivumo ir vilties, kad mano principai išliks.
o gal aš todėl ir nesu prieš alkoholį, kad nė sykio gyvenime nebuvau tokiam baliuj. ir tūsuose tik kultūringuose, mnu ta prasme kur tas alkoholis mėtosi ir vartojasi, bet esmė visai ne jame. ak.
Neseniai man taip pat teko pabuvoti viename “baliuje”, į kurį, laimei ar nelaimei, buvau pakviesta kaip vertėja, nes šventės rengėjai sulaukė giminaičio iš Amerikos vizito. Amerikiečio reziume po visko (minimo žmogaus vardą pakeisiu “X”): “X drinks a lot”. Ir, prieš pasibaigiant “pasibuvimui”, tam pačiam amerikiečiui buvo pasiūlyta lauktuvėms parsivežti alkoholio. Atsakymas: “no more šnapsas, please, no more”. Jis, mat, geria tik alų ir tą patį retai, o čia, Lietuvoje, draugiškų giminaičių buvo nugirdytas. Svetingumas? Man ir pačiai tądien teko jį pajusti: negeriu jokių alkoholinių gėrimų, netgi šampano (”juk negražu nepakelti taurės šampano už šeimininkus”), todėl, matyt, labai norėdami man “įsiteikti”, žmonės man ant ledų šliūkštelėjo likerio.
Visgi akimirkomis, negaliu nepaminėti, buvo smagu. Ir man, ir minėtam amerikiečiui.